Prakalba.
Pirmoje pusēj 1900 metų išleistojas „Lietuvos” pavedē man darbą parašyti lietuviškai–angliškos ir angliškai–lietuviškos kalbų żodynus. Pradēdams darbą tariaus, kad, vien ant to laiką pašventęs, maż-daug į porą metų tą użduotį atliksiu; tuo tarpu pasirodē, kad ant sustatymo tik pirmosios, taigi lietuviškai-angliškos żodyno dalies użēmē beveik dvigubai mano aprokuoto laiko. Pasirodē, kad ant savo pečių paēmiau sunkų ir alsinantį triusą, reikalaujantį, prie to, išnašesnių, negu mano, pażinčių abidviejų kalbų. Ar šis mano veikalēlis atsakys reikalavimams, nurodys tai kritika ir tie, kurie juo norēs pasinaudoti. Be abejonēs, šen ir ten įsibriovē klaidos, kurių aš, priešais savo norą, negalējau išvengti, bet kurios, tikiuos, sekančiuose išleidimuose povalei duosis išlyginti ir żodynas pagerinti; prie to tegul nebus użmiršta, kad joks żodynas nesti savyje tobulas; kad kiekvienas jo naujas išleidimas visada turi papulti pataisymams, permainoms ir papildymams. Todēl ir čia, neżiurint ant jo stokų, aš rengdamas jį turējau norą atlikti darbą juo geresnį — ir dirbau sanżiniškai.
Medegą sēmiau daugiausiai iš Kuršaičio, Mieżinio ir Juškevyčiaus [sansaga I, A—D] żodynų, papildydams tai daugybe mano paties surinktų żodżių, neużrašytų minētuose żodynuose. Prie to nepasibijojau įtraukti ir teip vadinamus naujus, taikiau ar niekiau yvairių musų
